Zenonas Ivinskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Zenonas Ivinskis (g. 1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnuose, Plungės raj. – 1971 m. gruodžio 24 d. Bonoje) – Lietuvos istorikas medievistas.

Biografija

Zenonas Ivinskis gimė ūkininkų Juozapo ir Aurelijos Ivinskių šeimoje, kurioje išaugo 5 sūnūs ir 2 dukterys. Zenonas kartu su broliais iš pradžių mokėsi Telšių, paskui tik atidarytoje Plungės gimnazijoje, paskutinę klasę baigė vėl Telšiuose. 1925 m. įstojo į Lietuvos universiteto Filosofijos - teologijos fakulteto Istorijos skyrių, pagrindiniu dalyku pasirinkdamas Lietuvos istoriją.

Baigęs studijas, 1929 m. gavo stipendiją ir išvyko į Vokietiją ruoštis profesūrai. Berlyno universitete paruošė ir 1932 m. apgynė daktaro disertaciją „Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts“ (išleista 1933 m.).

Po doktorato dar kurį laiką dirbo Slaptajame Valstybiniame Berlin-Dahlen ir Dancingo archyvuose. Ten rinko medžiagą apie Lietuvos prekybą ir netrukus paruošė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje”, kurį 1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) sėkmingai apgynė ir gavo venia legendi.

1933–1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno Šarvuočių rinktinėje ne tik nenutraukė Lietuvos istorijos dėstymo VDU, bet ir pradėjo tyrinėti Lietuvos karo istoriją, parašė keletą darbų. 1935 m. rugsėjo 15 d. suteiktas VDU docento vardas. 1933–1943 m. vadovavo VDU Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus Visuotinės istorijos katedrai (su 1940–1941 m. pertrauka), dėstė Lietuvos istoriją, jos šaltinius ir istorinę geografiją. 1940 m. tapo profesoriumi, nuo 1941 m. dėstė ir Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete Lietuvos ūkio ir visuomenės ūkio istoriją.

1941 m. vasarą Laikinoji Lietuvos vyriausybė pavedė Z. Ivinskiui organizuoti Filosofijos fakultetą. Jis buvo grąžintas į VDU, paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Šias pareigas galėjo eiti tik iki 1942 m. pabaigos. 1943 m. pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Nuo 1933 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1937–1940 m. – jos sekretorius, 1939 m. III suvažiavime pakeltas į narius mokslininkus. 1937 m. skaitė paskaitas Pirmajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje, 1938 m. – tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche. 1938 m. išrinktas Estų mokslo draugijos nariu korespondentu ir Hanzos istorijos draugijos nariu. 1939 m. – Lituanistikos instituto istorijos skyriaus narys, 1941 m. – Laikinosios vyriausybės įkurtos Mokslų akademijos narys. 1935–1940 m. – laikraščio „XX amžius“ viceredaktorius.

Vokietijoje, Italijoje

1944 m. pasitraukė į Vakarus, tęsė Lietuvos istorijos studijas. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Romoje, Bonoje. Stažavosi, tyrinėjo ir dėstė Baltijos šalių tyrimo institute (Baltisches Forchungsinstitut) kaip kviestinis profesorius, vėliau tapo instituto direktoriumi, Bonos universitete dėstė Rytų Europos istoriją (1963–1971 m.), antrą kartą apgynė habilitaciją, tapo Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstyti (1964 m.) [1].

1957 m. Romoje vedė Pauliną Talanskaitę, kilusią iš Antalieptės. 1959 m. gimė sūnus Kęstutis. 1963 m. Ivinskių šeima persikėlė į Boną. 1963–1971 m. dėstė Bonos universitete. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, buvo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktorius.

Po mirties išleista nebaigta jo „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (Roma, 1978; perspausdinta Vilniuje 1991 m.).

Nuorodos

• Biografija ir biblioteka
• Biografija ir kūryba
• Apie Z. Ivinskį
• Apie Z. Ivinskį