Psichologinis siaubas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Psichologinis siaubas''' – [[Siaubo žanras|siaubo žanro]] rūšis, kurioje įtampai ir siaubo atmosferai kurti visų pirma naudojamas atitinkamas [[garso takelis]] ir garso efektai, ryškiai perteiktas emocinis nestabilumas, veikėjų [[baimė]]s, tikėjimai, [[vaizduotė]], [[kaltė]]s ir kiti jausmai. Ryškiausia psichologinio siaubo priešingybė šiame žanre yra |
'''Psichologinis siaubas''' – [[Siaubo žanras|siaubo žanro]] rūšis, kurioje įtampai ir siaubo atmosferai kurti visų pirma naudojamas atitinkamas [[garso takelis]] ir garso efektai, ryškiai perteiktas emocinis nestabilumas, veikėjų [[baimė]]s, tikėjimai, [[vaizduotė]], [[kaltė]]s ir kiti jausmai. Ryškiausia psichologinio siaubo priešingybė šiame žanre yra [[slasher]] ir [[splatter]] filmai, kuriuose siaubo efekto siekiama atvirai žiauriais vaizdais, grafiškai detaliomis žudynių ar [[Kankinimas|kankinimų]] scenomis, baisia pabaisų išvaizda ir panašiai. Riba nėra labai griežta, didelė dalis psichologinio siaubo filmų naudoja ir kitokių priemonių; taip pat nemažai ir psichologinio siaubo . |
||
Lyginant su kitais siaubo žanrais, psichologinio siaubo filmuose yra mažiausiai [[mirtis|mirčių]] ir atvirų [[smurtas|smurto]] vaizdų. Jis išnaudoja daugumai žmonių būdingas baimes ar [[fobija]]s, visų pirma – nežinomybės. |
Lyginant su kitais siaubo žanrais, psichologinio siaubo filmuose yra mažiausiai [[mirtis|mirčių]] ir atvirų [[smurtas|smurto]] vaizdų. Jis išnaudoja daugumai žmonių būdingas baimes ar [[fobija]]s, visų pirma – nežinomybės. |
||
Dabartinė 12:42, 12 rugsėjo 2019 versija
Psichologinis siaubas – siaubo žanro rūšis, kurioje įtampai ir siaubo atmosferai kurti visų pirma naudojamas atitinkamas garso takelis ir garso efektai, ryškiai perteiktas emocinis nestabilumas, veikėjų baimės, tikėjimai, vaizduotė, kaltės ir kiti jausmai. Ryškiausia psichologinio siaubo priešingybė šiame žanre yra smurto (slasher) ir skerdynių (splatter) siaubo filmai, kuriuose siaubo efekto siekiama atvirai žiauriais vaizdais, grafiškai detaliomis žudynių ar kankinimų scenomis, baisia pabaisų išvaizda ir panašiai. Riba nėra labai griežta, didelė dalis psichologinio siaubo filmų naudoja ir kitokių priemonių; taip pat nemažai smurto siaubo filmų turi ir psichologinio siaubo elementų.
Lyginant su kitais siaubo žanrais, psichologinio siaubo filmuose yra mažiausiai mirčių ir atvirų smurto vaizdų. Jis išnaudoja daugumai žmonių būdingas baimes ar fobijas, visų pirma – nežinomybės.
Psichologinio siaubo žanras labiausiai būdingas Azijos kinui, ypač – J-Horror ir K-Horror, tačiau yra ir Vakaruose sukurtų žymių filmų. Tarp tokių bene žymiausias yra Stenlio Kubriko „Švytėjimas“ (1980 m.). Kiti šiam žanrui priskiriami vakarietiški filmai yra „Rozmari kūdikis“ (Romanas Polanskis, 1968 m.), „Juodoji gulbė“ (Darenas Aronofskis, 2010 m.), Žmogaus-Drugio pranašystės (Mark Pellington, 2002 m.), „Nepažįstamieji“ (2007 m.), „Projektas: Bleiro ragana“ (1999 m.) bei jo tęsinys „Bleiro Ragana: Šešėlių knyga“ (2000 m.) ir kiti.
Žymesni azijietiški psichologinio siaubo filmai – „Dviejų seserų istorija“ (2003 m.), „Peržiūra“ (Takashi Miike, 1999 m.), „Tamsūs vandenys“ (Hideo Nakata, 2009), Šnabždantys koridoriai (1998 m.), „Savižudybės klubas“ (2002), „Kairo“ (Kiyoshi Kurosawa, 2001 m.) ir kiti.