The Clash: Skirtumas tarp puslapio versijų

Šablonas:Infobox grupė The Clash buvo britų pankroko grupė gyvavusi 1976 - 1986 m. Grupės kūryboje dominavo politinės, socialinio maišto ir darbininkų gyvenimo temos. Pradėję kaip tipiški pankai The Clash vėliau į savo kūrybą įtraukė regio, dub ir tradicinio roko elementų. Į muzikos istoriją The Clash įėjo kaip viena pirmųjų ir reikšmingiausių pankroko grupių, bei kaip „London Calling“ - vieno geriausių visų laikų muzikinių albumų - autoriai.

Nariai

• Joe Strummer (tikr. John Graham Mellor) - vokalas, ritmo gitara;
• Mick Jones - vokalas, gitara (iki 1983 m.);
• Paul Simonon - bosinė gitara;
• Nicky Headon - mušamieji (1977 - 1982 m.);
• Terry Chimes - mušamieji (1976 - 1977, 1982 - 1983 m.);

Istorija

1976: Pradžia

The Clash susikūrė 1976 m. Londone veikiant pankroko judėjimui, kuriam atstovavo tokios grupės kaip The Ramones ir Sex Pistols. Jos pagrindą sudarė Joe Strummer (tikr. John Graham Mellor, g.1952 – m.2002), Mick Jones (g.1955), Paul Simonon (g.1956), Terry Chimes (g.1955). Principinių dainų kūrėjų vieta dalijosi Mick Jones ir Joe Strummer. Grupės pavadinimą esą pasiūlė Paul Simonon skaitydamas laikraščių straipsnius apie darbininkų susirėmimus su policija (Clash liet. reiškia „susidūrimas“, „konfliktas“). Pirmą kartą grupė pasirodė apšildydami Sex Pistols 1976 m. Londone, bei tais pačiais metais dalyvavo Sex Pistols legendiniame Anarchy ture.

1977 - 1978: „The Clash“ ir “Give 'Em Enough Rope”

1977m. grupė pasirašo sutartį su CBS įrašų kompanija ir įrašo debiutinį albumą. Besibaigiant įrašų sesijai Terry Chimes paliko grupę, jį pakeitė Nicky Headon (g.1955), pravarde „Topper“. vėliau Joe Strummer apie jį pasakys: jei nebūtume radė "Topper"io, nemanau, kad būtume kažką pasiekę.

Debiutiniai singlas „White Riot“ ir albumas „The Clash“ (J. Karalystė - 12 vieta) išleidžiami 1977-ųjų pavasarį. Prasta garso kokybė, primityvus akordai ir revoliucingi tekstai suteikė albumui griežtą ir bekompromisinį toną, o dainos kaip „Career Opportunities“ ar “I'm So Bored With the U.S.A” pelnytai laikomos pankroko muzikos perlais. Netikėdama albumo komercine sėkme CBS neišleido jo JAV rinkai. „The Clash“ JAV buvo išleistas tik 1979 m. pakeičiant 5 dainas vėliau įrašytais kūriniais. JAV leidimas yra dar stipresnis albumas nei originalus debiutas, jame įtrauktos tokios dainos kaip „Complete Control“ ir “(White Man) In Hammersmith Palais”, laikomos vienomis geriausių The Clash kūryboje.

1978 m. The Clash paruošė albumą “Give 'Em Enough Rope” (J. Karalystė - 2 vieta). Albumas pasižymėjo žymiai švaresniu garsu, tačiau prarado daug debiutinio „The Clash“ buvusios energijos ir agresijos. Nors albumo pirma pusė („Tommy Gun“, „English Civil War“) skamba kaip tikra pankroko klasika, tačiau antrojoje jaučiamas kūrybinis išsisėmimas.

1979 - 1980: „London Calling“ ir “Sandinista!”

1979 m. grupė įrašo dvigubą albumą „London Calling“ (J. Karalystė - 9 vieta, JAV – 27), kuriame galima išgirsti visą puokštę muzikinių stilių: regio, džiazo, ska, New Orleans R&B, roko ir net pop. Nusimetę stilistinius suvaržymus, The Clash kaip ir nusimetė talento suvaržymus. „London Calling“ tapo įspūdingu pasiekimu visuotinai pripažįstamu kaip vienu geriausiu visų laikų rokenrolo albumų. Albume žiba visa eilė šedevrų: „London Calling“, „Clampdown“, „Spanish Bombs“, „Train In A Vain“, „Hateful“, „The Card Cheat“ ir daugelis kitų. Mikrofoną paima į rankas ir Paul Simonon, atlikęs „Guns of Brixton“ pagrindinę vokalo partiją. Persilaužimas stilistikoje The Clash atnešė publikos dėmesį JAV, tačiau atitolimas nuo pankroko sumažino klausytojų gretas J. Karalystėje.

1980 m. grupė išleidžia netgi 36 dainų “Sandinista!” (J. Karalystė - 19 vieta, JAV – 24), pasižymėjusį dar didesne stilistine įvairove nei „London Calling“. The Clash įtraukia į kūrybą dub ir rap elementus. Tačiau po „London Calling“ aukštumos albumas nuvilia. Nors dainose kaip „Somebody Got Murdered“, „The Call Up“, “Charlie Don't Surf”, ir kt, The Clash vėl rodo savo talentą, tačiau net ir geriausios albumo akimirkos paskęsta neišbaigtų dainų ir ištęstų dub eksperimentų gausybėje.

1981 - 1986: „Combat Rock“, „Cut The Crap“ ir grupės iširimas

1982 m. išleidžiamas albumas „Combat Rock“ (J. Karalystė - 2 vieta, JAV – 7). Nors albumas trigubai trumpesnis nei “Sandinista!”, tačiau lygiai nenuoseklus ir nevientisas. Nepaisant to, The Clash pasiekia populiarumo viršūnę. Daina „Rock The Casbah“ JAV topuose pasiekia 8 vietą, o „Should I Stay or Should I Go“ tampa geriausiai atpažįstama The Clash daina, bei viena geriausiai atpažįstamų rokenrolo dainų, apskritai.

Dar prieš išleidžiant „Combat Rock“ Nicky Headon buvo atleistas iš grupės dėl narkotikų vartojimo ir susigrąžintas Terry Chimes. Tokios sudėties The Clash dalyvavo 1982 m. The Who, atsisveikinimo ture kaip atidarančioji grupė. Tačiau The Clash pankrokas neišlaikė egzamino groti šimtatūkstantinei publikai, grupė buvo netgi nušvilpinėjama pasirodymų metu. Vėliau Mick Jones šiuos pasirodymus įvertino kaip prarastą galimybę The Clash tapti roko superžvaigždėmis. Iškart, po turo, The Clash pradėjo byrėti, buvo pašalintas Terry Chimes, o 1983 m. gegužės 28d. pasirodymas JAV festivalyje Kalifornijoje prieš grupei rekordinę 140 000 publiką tapo paskutiniu M. Jones.

1985 m. išleidžiamas „Cut the crap“ (J. Karalystė - 16 vieta). Albumas sulaukė neigiamo įvertinimo ir buvo komerciškai nesėkmingas. Joe Strummer ir Paul Simonon vėliau netgi atsisakė jo autorystės. „Cut the crap“ tapo daugiau negu keistu pankroko albumu, kuriame mušamųjų partijos buvo patikėtos elektroninei ritmo mašinai, o pritariančių vokalų - chorams, primenantiems futbolo sirgalių skandavimą. Simboliška, kad vienintele dėmesio verta daina tapo „This Is England“ – pavargusio panko gulbės giesmė, kaip ir pažymėjusi grupės pabaigą. 1986 m. Joe Strummer ir Paul Simonon oficialiai baigė The Clash veiklą.

The Clash po iširimo

Iškart po iširimo Paul Simonon sukūrė trumpai egzistavusia pankroko grupe Havana 3am, po kurios atsidėjo tapybai. Joe Strummer vaidino filmuose, bendradarbiavo su kitomis muzikos garsenybemis įvairiuose projektuose, bei išleido solinį albumą. Nicky Headon taip pat išleido solinį albumą, tačiau geriausiai sekėsi Mick Jones, kurio asmeninė sukurta grupė Big Audio Dynamite, bei daugelis jos reinkarnacijų sulaukė kritikų ir klausytojų dėmesio. Kai kuriuo metu Joe Strummer ir Mick Jones kartu dirbo prie Big Audio Dynamite įrašų ir yra žinoma, kad Joe Strummer kalbino Mick Jones atgaivinti The Clash, tačiau to niekuomet neįvyko. Buvo manoma, kad The Clash galėtų susivienyti įtraukimo į Rokenrolo šlovės muziejų 2003 m. proga, tačiau Joe Strummer mirė 2002 m. gruodžio 22 d. nuo nenustatytos širdies ligos.

• 1989 m. JAV muzikos žurnalas The Rolling Stone įvertino „London Calling“ kaip geriausią 80-ųjų albumą (JAV „London Calling“ buvo išleistas 1980 m.);

• 1991 m. perleistas „Should I Stay or Should I Go“ singlas tapo pirmuoju ir vieninteliu The Clash Nr.1 hitu Didžiojoje Britanijoje;

• 1991 m. išleistas 63 dainų rinkinys „Clash on Broadway“;

• 1999 m. išleistas koncertinių dainų įrašų rinkinys “From Here to Eternity: Live”;

• 2002 m. D. Britanijos muzikos žurnalas Q paskelbė „London Calling“ viršelio nuotrauką, kurioje pavaizduotas sudaužantis gitarą Paul Simonon, geriausia visų laikų rokenrolo nuotrauka;

• 2003 m. išleistas 40 dainų rinkinys „The Essential Clash“;

• 2003 m. žurnalo The Rolling Stone sudarytame „500 Greatest Albums of All Time“ (500 Šauniausių visų laikų albumų) sąraše „London Calling“ įvertintas 8-ąja vieta, bei paminėti „The Clash“ (77) ir “Sandinista!” (404);

• 2004 m. analogiškame dainų sąraše „London Calling“ įvertinta 15-a vieta, bei paminėtos „Should I Stay or Should I Go“ (228), „Train In A Vain“ (292), „Complete Control“ (361) ir “(White Man) In Hammersmith Palais” (430);

• 2008 m. pasirodė nenusisekusiems The Who atidarymo koncertams skirtas įrašas „Live at Shea Stadium“;

• 2010 m. D. Britanijos valstybinis paštas išleido ženklą vaizduojantį „London Calling“ viršelį;

• 2010 m. Paul Simonon ir Mick Jones prisidėjo prie Gorillaz albumo „Plastic beach“ įrašų ir vėliau dalyvavo kartu su Gorillaz koncertiniame ture po daugiau nei 25m. pertraukos.

The Clash dainų estetika

The Clash - vienas ryškiausių revoliucinio roko pavyzdžių pasaulinėje muzikoje. Grupės nariai niekuomet neslėpė kairiųjų pažiūrų ir atvirai simpatizavo to laikmečio Centrinės Amerikos revoliucionieriams, kas atvedė prie to, kad The Clash plačiai naudojo tų kraštų muzikinės kultūros stilius: regi ir dub. Grupės dainų herojai: besipriešinantys utilitarinio pasaulio susvetimėjimui ("Lost in the Supermarket", "Guns of Brixton"), dėl to ar, tikriau, neaišku už ką persekiojami policijos ("Jimmy Jazz", "Police on My Back"). Grupė grieztai pasisako prieš politinę ("London Calling", "Washington Bullets") ir kultūrinę ekspansiją ("Koka Kola", “Charlie Don't Surf”, “I'm So Bored With the U.S.A”).

Nors grupės kūryboje nestinga apokaliptinių motyvų ("Hate and War", "Londons Burning", "London Calling", "Straight to Hell"), tačiau jie nepersmelkia muzikos destrukcija ir neigimu kaip, kad Sex Pistols atveju. The Clash randa vietos romantinėms ("Train In a Vain") ir humoristinėms temoms ("Bankrobber").

Ironiška, kad The Clash muzika pergyveno jų politines pozicijas. Pasakojama, kad Joe Strummer verkė, kai sužinojo, kad Persijos įlankos karo metu JAV aviacija žodžius Rock The Casbah priėmė kaip karo šūkį (dainoje "Rock The Casbah" kalbama apie arabus, norinčius dainuoti, o ne naftą semti ir už tai baudžiamus karo lėktuvų antskrydžiais).

Įdomūs faktai

• "Complete Control", pirmoji The Clash daina su Nicky Headon, buvo įrašyta kaip regio daina su dub "išradėju" tituluojamu Jamaikos kūrėju Lee "Scratch" Perry, tačiau vėliau perdirbta tapo vienu didžiausių visų laikų pankroko hitų;
• „The Clash“ D. Britanijos leidimas tapo visų laikų daugiausiai importuotu albumu JAV. Viso apie 100 000 kopijų buvo importuota;
• Grupės sutartis su CBS jiems buvo tokia nenaudinga, kad didžiąją dalį karjeros The Clash buvo įsiskoline savo įrašų kompanijai. Dalį savo dvigubų ir trigubų albumų grupė pardavinėjo už vienos plokštelės kainą;
• Vienas didžiausių The Clash hitų "Train In A Vain" nebuvo pažymėtas „London Calling“ originaliame dainų sąraše, nes buvo įtrauktas į albumą kai šio viršeliai jau buvo atspausdinti;
• "The Only Band That Matters" (liet. - vienintelė reikšminga grupė) buvo pretenzingas šūkis, kuriuo CBS reklamavo The Clash jų gastrolių 1980m JAV metu. Ilgainiui posakis pavartojamas siekiant pabrėžti The Clash išskirtinumą;
• Sandinista buvo vadinamas Nikaragvos kairiųjų revoliucionierių ir partizanų judėjimas. The Clash pavadino taip savo albumą, pasirodžius pasiūlimams D. Britanijoje uždrausti naudoti šį terminą viešai.
• „Combat Rock“ albumas daugelio roko fanų ir kritikų buvo įvertintas kaip grupės bandymas "parduoti save" plačiajai publikai ir buvo viena iš priežaščių, dėl ko The Clash budavo kai kurių fanų nušvilpinėjama 1982m. turo metu.

Studijiniai albumai

• 1977: The Clash
• 1978: Give 'Em Enough Rope
• 1979: London Calling
• 1980: Sandinista!
• 1982: Combat Rock
• 1985: Cut the Crap

Nuorodos

• Oficiali The Clash svetainė

Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA

Šis straipsnis apie atlikėją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

1. ↑ Battersby, Matilda (16 June 2010). „London Calling: Tracey Emin and friends pay tribute to the Clash's 'official war artist'“. The Independent. Nuoroda tikrinta 17 June 2010.
2. ↑ Kerley, Paul (17 June 2010). „London Calling cover honoured“. BBC/6 Music. Nuoroda tikrinta 17 June 2010.