Pereiti prie turinio

Morikoniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Morikoniai
Kilmė Italija
Titulas Grafas
Laikotarpis XVI-XIX a.
Šalys ATR
Dvarai Salų dvaras, Taujėnų dvaras, Svėdasų dvaras, Aleksandravėlės dvaras, Lyduokių dvaras, Paželvių dvaras, Degulių dvaras, Teresdavario dvaras, Noliškio dvaras, Dičiūnų dvaras

Morikoniai (it. Moriconi, lenk. Morykoni) – verslininkų ir bajorų giminė[1], kilusi iš Italijos Toskanos regiono, Lukos provincijos.

Pasaulyje garsiausias Morikonių giminės atstovas yra Šv. Pranciškus Asyžietis - vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomą kaip pranciškonų ordiną).

Lietuvoje giminė buvo įsikūrusi Aukštaitijoje, tačiau kilusi iš Italijos Italijos Toskanos regiono, Lukos provincijos. Į LDK atsikėlė kartu su Bona Sforza, 1518 m. ištekėjusia už karaliaus Žygimanto Senojo.

XVII a. pradžioje Morikoniai savo verslą aktyviai plėtojo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Apie XVII a. vidurį kai kurie šios šeimos nariai verslą perkėlė i Lietuvą - i Vilnių ir Kėdainius ir laikui bėgant sulietuvejo. Vienas iš Morikonių Fredianas Morikonis 1654 m. karuose su švedais paskolino 60.000 talerių Lietuvos kariuomenės algoms išmokėti. Negalėdamas grąžinti paskolos Jonas Kazimieras Vaza 1665 m. suteikė Fredianui Morikoniui indigenatą ir šlovę.[2][3] Fredianas persikėlė gyventi į Lietuvą, kadangi neturėjo palikuonių, pasikvietė pas save savo pusbrolio Bartolomėjaus ir Virginijos Morikonių vaikus, našlaičius Šipionę (it. Scipione) (gimusį Lukoje 1642 m. sausio 10 d.) ir Joną Karolį (it. Giovanni Carlo) (gimusį Lukoje 1647 m. sausio 22 d.).

Bartolomėjaus Morikonio vaikams Šipionei ir Jonui Karoliui 1673 m. Varšuvos seime buvo suteiktas indigenatas, t. y. bajorystė užsienio bajorui.[4][5]

1676 m. seime bajorų privilegija dar kartą buvo patvirtinta ir pripažintas Morikonių herbas: pusiau padalyto skydo kairėje dalyje banguotos jūros vaizdas, aukščiau galvos šarvai su karūna ir ant jos tupįs šuo; dešinėje dalyje yra erelis, aukščiau galvos šarvai su karūna ir ant jos juodaodės galva. Herbas netipiškas lenkų ir lietuvių heraldikai, tikėtina, kad Morikoniai jį gavo dar Italijoje.

XIX a. pradžioje Italijoje išmirus Morikonių palikuonims Benediktas ir vėliau Liucijanas bandė perimti likusius turtus, tačiau nesėkmingai.

Giminės atstovai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salų dvaras
Morikonių koplyčia Svėdasuose
Taujėnų dvaras, Napoloeno Ordos litografija, apie 1877 m.

Žymiausi Morikonių giminės atstovai, susieję savo veiklą ir gyvenimą su Abiejų Tautų Respublika[6]:

  • Bartolomeo di Giovanni Moriconi - Bartolomeo di Giovanni Moriconi gimė 1574 Lukoje, Lukos Respublikoje. Lukoje turėjo dirbtuves, kurioms vavovavo Francesco di Bartolomeo ir Bartolomeo di Marcantonio. Bartolomeo di Giovanni prisiekė kaip Krokuvos pilietis 1616 m. gegužės 28 d. 1623 m. rugpjūčio 2 d. taip pat prisiekė jo sūnus Giovanni, miręs Krokuvoje 1631 m. Bartolomeo di Giovanni Moriconi kartu su Bottini buvo pirmieji lukiečiai, kurie dalyvavo finansų rinkoje.[7]
  1. Giovanne detto Moricone @ Geni.com [1]
  2. Mazzei, Rita (1983). Traffici e uomini d'affari italiani in Polonia nel Seicento. Milano: Franco Angeli Editore. pp. 19–21. ISBN 978-8820452575.
  3. Mazzei, Rita (1999). Itinera mercatorum: circolazione di uomini e beni nell'Europa centro-orientale 1550-1550. Lucca: Maria Pacini Fazzi Editore. pp. 109–110. ISBN 978-8872463802.
  4. W.Rzewuski, Pamiątki Soplicy
  5. Baniulytė, Aušra (2006). Italai XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieniniame gyvenime. Vilnius: LII leidykla. pp. 109–110. ISSN 1392-4028. Suarchyvuotas originalas 2018-12-03. Nuoroda tikrinta 2018-12-03.
  6. Morikonių giminės medis Geni.com [2]
  7. MORICONI in Dizionario Biografico degli Italiani. Vol 76 (2012)[3]
  8. Brusokas, Eduardas (2012). Kai vėliavininkus keitė generolai: Pavietų generolai majorai – nauja karinės administracijos pareigybė 1794 metais. Lietuvos istorijos metraštis. pp. 47–62. ISSN 0202-3342. Suarchyvuotas originalas 2020-11-26. Nuoroda tikrinta 2018-12-03.
  9. Kairėnų dvaro istorija. VU Botanikos sodas [4],[5]
  10. Giunterytė Puzinienė, Gabrielė (2005). Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. Regionų kultūrinių iniciatyvų centras. p. 351. ISBN 978-9955973010.